Noriu skirti šį įrašą visiems tiems, kurie turi užsplėptus arba "užkuklintus" gebėjimus, kuklinasi skleistis, kurti, daryti tai, ką myli daryti širdis. Ir paaugliams. Jauniems talentams, kurie bando ir atranda save. Noriu pasidalinti savo patirtimi ir išjutimais, kurie galbūt palaikys ir įkvėps tuos, kuriems to reikia.
Šiandien dar vienas paveikslas iškeliavo į naujus namus. Nesu tapytoja, visiškai toli gražu nuo profesionalų ir net tiesiog sistemingai tapančių ir besimokančių.
Tiesiog visada labai mėgau piešti. Kurti, tapyti paveikslus. Iš pradžių pieštuku, paskui akvarele, paskui savarankiškai pradėjau bandyti akrilą, mokytis tapyti aliejiniais dažais.
Nesu tapytoja, nemoku piešti. Bet iš visos širdies mėgaujuosi šiuo procesu. Ir pamažu, žingsnis po žingsnio bandau mokytis kažko naujo, atrasti savo būdus laikyti teptuką, maišyti spalvas, jausti drobę.
Iš visos širdies mėgaujuosi procesu. Atsipalaiduoju, tiesiog nemąstant "išlieju" linijas ant baltos dėmės. Ir jis įgauna gyvybę. Kartais nesigauna. Kartais atidedu ir ilgą laiką neprisiliečiu. Bet visada žinau, kad yra hobis, kuria manęs laukia, ir kurio laukia mano širdis. Kai protas taip pavargs, kad norėsis tiesiog apie nieką negalvoti. Tiesiog būti akimirkoje.
Bet žinot, kas labiausiai paliečia? Kai žmonės džiaugiasi. Tai didžiausias vertybė. Tiesiog paveikslas, kad ir profesionaliai techniškai nutapytas, bet nesukeliantis šilumos kito žmogaus širdyje yra tarsi "daiktas". Bet tai, ką Jūs sukuriate iš visos širdies, atsiliepia kitų širdyse. Ir tai ne technika ar profesionalumas, tai dalelė Jūsų.
Rašau tai, norėdama palaikyti. Palaikyti jaunimą, kuris bando, pradeda, mokosi ir ieško savęs, mėgstamo hobio.
Kartą vedžiau paskaitą. Paprašiau kažką nupiešti. Kažkas auditorijoje pasakė:
- Bet aš nemoku piešti.
- Ar mokeisi?
- Ne.
Nėra nieko baisaus nemokėti. Jei nebandei, nesimokei, nėra nieko baisaus nekurti šedevrų. Bet jeigu tavyje yra noras, noriu palaikyti Tave. Kiekvieną iš Jūsų, kas kuklinatės, stabdote save leisti sau kurti, priešti, šokti ir t.t.